Kūrybos kampelis

Forumas kūrėjams
 
rodiklisDUKIeškotiRegistruotisNarių sąrašasVartotojų grupėsPrisijungti

Share | 
 

 [Pamiršta vasara]*

Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next
AutoriusPranešimas
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-02, 20:58

Kartojuosi... kuo toliau, tuo įdomiau. patiko, kad į vakarėlį atėjo Nora su Marku 8)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
dainuke1997
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 173
Age : 21
Miestas : Alytus
Registration date : 2008-07-07

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-03, 12:49

Oj, jau net truksta zodziu kaip apibudinti tavo pasakojimus.....
Jie tiesiog keriantys! :love2:
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://zaliagele.blogas.lt
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-03, 20:15

Smagumai dar tik prasideda ;DDD

.:Žingsniai:.
Lukas tebelaikydamas Mijos ranką delne nusileido laiptais ir pasuko už namo. Einant čežėjo sausa žolė, o šalia ošė tamsus miškas. Dar kiek paėjėję sustojo prie galinės namo sienos. Lukas atsisuko. Mija tylėdama atsirėmė į sieną ir paslėpė rankas už nugaros.
- Na? - pradėjo ji
- Vadinasi, nori mane pažinti
Mija šyptelėjo.
- Na, tai pažindinamės
Ji negalėjo matyti jo veido, tačiau jautė kvėpavimą, visai šalia savojo. Lukas atrodo dar labiau pasilenkė, tačiau sustojo.
- O tu labai keista
- O tau, atrodo, keistos patinka? Ar aš klystu?
- Galbūt
Jis apglėbė Mijos liemenį ir atsuko į save. Ši nesipriešino. Visu kūnu palikęs ir prispausdamas ją prie sienos ėmė kvėpuoti jai į plaukus, o Mija tyliai nusijuokė. Pajuto, kaip Luko ranka paliečia skruostą. Čia nebuvo jokios baimės ar įtampos, kad kas nors juos užtiks, ir vaikinui artėjant prie jos lūpų Mija apkabino jam kaklą. Tačiau staiga Lukas atšoko.
Netoliese kažkas kalbėjosi. Nors balsai buvo prislopinti, aiškiai girdėjosi, kad jie artėja.
- Blem, Markai. Sakiau, kad nereikėjo čia eiti, - pasigirdo bailus Noros kuždesys
Pasirodžius dviems siluetams Lukas žengė į priekį.
- Ką TU čia darai?
- Nesupratau? Ką pasakei? - atsakė Marko balsas
Mija atšlijo nuo sienos ir nustebusi paklausė.
- Iš kur jūs čia?
- Iš ten, iš kur ir jūs, - kažkodėl su panieka atsakė Markas
Nora timptelėjo jam už rankos.
- Einam... man baisu...
Lukas suirzo.
- Vadinasi jau niekur nebegalima išeiti? Nuolat kas nors atseks
- Kas tave sekė, mulki tu
- Oh, tai vadinasi kažkas sekė Miją...
- Baikit, nėra dėl ko pyktis! - vėl suinkštė Nora
Mija vedžiojo akimis nuo vieno silueto prie kito. Ko tas Markas čia atėjo? Ir Noros reakcijos matosi, kad ši tikrai nebuvo iniciatorė.
- Nezinojom, kad kiekvienoj pakampėj galime rasti tave, - vėl Marko balsas
- Tai turbūt jau visas apėjot
Mijos delną sugniaužė virpanti ranka.
- Dink. Neturiu laiko kalbėtis su silpnapročiais
Mergina jautė kaip Nora dreba. Kas jai nutiko?
- Pats ir dink. Ne aš įsiveržiau svarbiausiu momentu...
- Ša! Nutilkit! - Mija įsiveržė į tarpą
- Palauk, dar nebaigiau
- Užsičiaupk!
Įsivyravo tyla. Ir dabar jau visi išgirdo, kodėl Nora jautėsi nei gyva nei mirusi. Šioje pusėje nebuvo tvoros, todėl pukiai girdėjosi, kaip visai netoliese, prie miško, slinko tylūs ir pasalūniški žingsniai. Kažkieno apsiaustas vilkosi žole, ir jis vis artėjo. Lukas sustingo, o Markas žengė ton pusėn. Mija sugriebė jam už rankos.
- Neik! Be to, jei ką, yra šuo, - sušnabždėjo
- Koks šuo? - paklausė jis
- Mar...
O ne! - suskambėjo Mijos galvoje, juk Marsą ji pririšo! Pririšo dar dieną, prieš jiems ateinant!
- Man rodos, tas kažkas ne vienas, - ištarė Lukas, - girdi, kaip velkasi? Jų yra daugiau
Miją sukaustė siaubas. Ir tą pačią akimirką subildėjo žingniai. Nora, klykdama, pasileido aplink namą link laiptų.
- Ša! Nerėk! Nerėk! - bandė sušukti Mija, bet pastangos buvo bevaisės
Apsidairiusi ji pasileido paskui. Matė Noros šešėlį, skuodžiantį laiptais. Nuo klyksmo viduje nutilo muzika, už užuolaidų ėmė rastis veidai. Mija buvo jau visai arti. Pirmoji pakopa... antra... dar kelios. Staiga ji neišlaiko pusiausvyros
- O fuuuckk... - tespėja ištarti, ir paslydusi dar spėja pajusti, kaip galva trenkiasi į žemę. Toliau tik tamsa.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-03, 20:45

Čia buvo geras... sustingusi skaičiau xD tokiu scenarijum ir filmą būtų galima statyt :D
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-04, 15:41

Ačiū ;]

.:Negandos:.

Siaubingai skaudėjo galvą. Atrodė ji skilo pusiau, ir netgi toks paprastas procesas kaip "atsimerkti" pareikalavo milžiniškų pastangų. Mija net namąstydama apžiūrinėjo sietyną, kabantį visai jai prieš nosį. Galybė mažų kristalėlių... jie palengva skimbčioja, žybčioja ryto šviesoje... jos mintys vėl nuklysdavo vis kitur, ties įvairiais nereišmingais dalykais, bet galvoti apie ką svarbesnio stigo jėgų, o ir susikaupti buvo per sunki užduotis.

- Kaip jautiesi? - paklausė balsas dešinėje
- Skauda galvą
Lėja atsistojo.
- Nieko keisto. Vakar kaip reikiant prisitrenkei
Priėjusi ji pataisė pagalvę, ir Mija sukaupusi visas jėgas atsisėdo lovoje. Nuo menkausio krustelėjimo galvą perdurdavo dieglys, ir ji stengėsi kuo mažiau judėti. Lėja vėl atsisėdo šalia ir įsistebeilijo.
- Žiauriai?
- Aha. Jausmas lyg tuoj apsivemsiu
- Turbūt smegenų sukrėtimas
- Iš kur čia tas šlykštus kvapas?
Lėja krustelėjo. Jos žvilgsnis nukrypo link virtuvės. Durys buvo pradaros, ir rodos iš ten sklido kažkokių supuvusių kopūstų ar kažko kvapas.
- Ei, Glori? Tu jau?
- Aha, - pasigirdo duslus balsas
Staiga už iš už durų pasirodė šviesiaplaukė galva, ir Glorija, nešina kažkokio skysčio sklidinu puodeliu priartėjo prie Mijos. Jos abi su Lėja vienu metu suraukė nosis, o Glorija palinko artyn, tiesdama puodelį.
- Čia tau. Pamatysi kaip palengvės
Mija truputį palinko artyn, bet tuojau pat vėl atsitraukė, kad galvoje nuo skausmo net žvaigždės sužibo. Skystis taip stipriai atsidavė supuvusiomis šaknimis, kad darėsi bloga.
- Ne ne, nešk TAI iš čia! – sucypė ji
Glorija atrodė pritrenkta.
- Ne, tu pažiūrėk...
- Patrauk nuo manęs tą skystį!
Lėja kikeno į delną.
- Aš… aš nenoriu gerti… - skausmingai šyptelėjo Mija
Glorija lėtai ir išdidžiai atsitiesė.
- Kaip nori
Pagaliau išėjo. Lėja nesiliovė juoktis, o Mija tik pašnairavo.
- Kas ten per marmalas?
- Oj, neklausk manęs tokių dalykų
- Pasakyk, kad baigtų siaubti mano virtuvę
- Aha… pasakysiu…
Dabar ji pajuto, kad kažkas stovi už nugaros ir irgi juokiasi. Lukas
- Jau geriau? – šelmiškai paklausė
- Mmm… aha. O kur visi kiti?
- Išėjo. Bet sakė, užeis tavęs aplankyti
- Kas buvo toliau? Na… kai aš išsijungiau…
Lėja vėl sukikeno, bet Mijos žvilgsnis ją nutildė.
- Neko. Na, ryte dar apžiūrėjom tą pamiškę. Ištrypta žolė ir tiek…
- Aišku
Lukas patylėjo.
- Man jau kaip ir metas
- Gerai
Puiku, kad jis pats pasisiūlė. Nebūtų buvę mandagu sakyti, kad išeitų, nes jai skauda galvą, kadangi jis visą naktį buvo čia.
- Užeisiu vėliau
Trinktelėjo durys, ir Mija liko viena su Lėja. Na, dar iš virtuvės sklindanti smarvė priminė, kad kažkur yra Glorija. Abidvi tylėjo. Keista, bet Lėja jos netrikdė, todėl Mija nė negalvojo sakyti, kad išeitų ji.
- Na… - lėtai pratarė, - tu tikiuosi niekur neskubi?
Lėja nusijuokė.
- Jei tikiesi – tada ne
- Puiku
Mija vėl atsigulė ant pagalvių, tačiau Lėja pasimuistė. Lyg norėjo kažką sakyti, lyg ne, ieškojo tinkamų žodžių, bet stigo ryžto. Mija akies kampeliu viską stebėjo, ir pagaliau nusprendė rizikuoti, kad galvą gali įsiskaudėti dar labiau.
- Kas yra? – paklausė
Lėja patylėjo.
- Vakar vis dėl to kažkas nutiko
Mija staigiai atsisėdo.
- Kas?
- Na… kai tau tai atsitiko. Supranti, visi lakstė, nėšiojo kompresus, buvo tikra mišrainė. Aš užlėkiau į antrą aukštą, į tavo kambarį, galvojau, gal rasiu ką, kas tau padėtų ir…
- Kas?
- Prie lango… nespėjau uždegti šviesos, mačiau tik šešėlį
Mija visa virpėjo.
- Tas kažkas buvo įsilaužęs į namą. Bet vos atvėriau duris, dingo. Manau, nespėjo nieko pavogti, išmetė kažkokį… na, aš nežinau… pribėgau ir pakėliau…
- Duok
Ji ištiesė drebantį delną ir padavė Mijai nutriušusią juodą knygutę, kurios tas kažkas nespėjo pasigrobti. Mijos akys pasidarė stiklinės. Rankose ji laikė tai, ką rodos buvo gerai paslėpusi.

Morilis Delbarak. [Dienoraštis].
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-04, 16:02

Tiesiog... jau darosi sunku komentuoti tavo kūrybą. Kuo toliau tuo sunkiau. Tokia ji man atrodo nuostabi... turbūt nė neįsivaizduoji, KAIP man patinka šita tavo... pavadinsiu knyga, nes apsakymas būtų per ilgas :D inlove
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-05, 14:46

Užraudonijau (shy) ;]

.:Paskutinės paslaptys:.

- Ar skaitei?
- Ne, prisiekiu, ne
Mija pavartė dienoraštį.
- Čia mano proprosenelio dienoraštis. Nemanau, kad tau būtų įdomu
- Aš neskaitau svetimų dienoraščių
Abidvi nusišypsojo.
- Tiek to, - tarė Mija, - tikiu
Galvos skausmo kaip nebūta, nors ta diena, kalbant apie tolesnį gyvenimą taip ir liko miglose. Tačiau viskas keitėsi. Lėja tapo geriausia Mijos drauge ir jos kiauras dienas leisdavo kartu, nors mergina ir neatskleidė jei pagrindinių paslapčių, tačiau jos begalinis atsidavimas ir ištikimybė visais atvejais leido jai žinoti daug daugiau, negu kadaise žinojo Nora arba Eilina. Beje, dėl Eilinos...

- Ar tu supranti, ką darai?
- Kuo pukiausiai, ir palik mane ramybėje
- Kaip tu taip galėjai? Su mano sese? Viską, ką mes žinojom, kuo tikėjom? Tu taip lengvai atsižadi draugų?
- Žinai, ko tu niekada nesuprasi, Eilina? To, kas yra draugystė. Nesvarbu, kiek laiko bendrauji. Kartais tik sutikęs žmogų supranti, koks jis bus draugas
- Bet kodėl tu su manim taip pasielgei? Vien dėl to, kad nepasakiau tiesos apie Lėją...
- Dar vienas dalykas, kurio tu nesupranti. Draugai draugams nemeluoja...

Ji atsižadėjo Eilinos draugystės ne tik dėl melo. Kartais Mijos sapnuose žybteldavo ta keista ugnis, pasirodžiusi Eli akyse, kai ji pamatė krištolo rutuliuką. Keistas, galbūt net beprotiškas švystelėjimas...

- O kodėl niekas nebendrauja su Eilina? - kartą paklausė ji Lėjos
Ši patylėjo.
- Man nemalonu taip kalbėti apie seserį, bet ji pati su mumis nekalba. Nuolatos viena, keistos kalbos, kad ji turinti kažką, ko mes niekada neturėjome. Ir apskritai, ji niekada nemėgo bendrauti su žmonėmis. O kaip judvi susipažinote?
- Ji prie manęs priėjo
- Ji prie tavęs priėjo?? Oho... juk Eilina niekada... na, matyt tu jai tikai kaip niekas kitas

Daugiau jos niekada nebekalbėjo šia tema. Dienomis versdavo biblioteką, susitikdavo su kitais, kalbėdavosi. Vis vienas kitas kartais nakvodavo pas Miją, kadangi po to įsilaužimo ji jautėsi nesaugiai. Juokingiausia būdavo, kai likdavo su Tedu. Laiptai virsdavo slidinėjimo trasa, puodai - muzikos instrumentais. Dabar jis jau buvo nusipirkęs 6 kolonėles, ir visa zona, kilometro spinduliu skamėdavo nuo įvairių stilių muzikos. Vieną naktį abu išpaišė didelio galinio kambario sienas grafitais bei draugų karikatūromis. Vienintelis minusas, kad kitą dieną Mija vos pastovėdavo ant kojų, kadangi miego tomis naktimis nebūdavo nė minutės.
Aišku, net Tedo pokštai neprilygdavo vakarams, praleistiems kalbantis su Lėja.
Tik deje ne viskas buvo gražu.


Sekmadienis.
Mija, Lėja, Nora, Markas, Lukas ir Tedas buvo Tedo namų studijoje.
- Šūdas, nebemoku, - niurzgėjo Tedas, sėdėdamas prie gitaros
- Viską tu moki, - sukikeno Lėja
Jie abu susižvelgė labai keistais ir šelmiškais žvilgsniais.
- Eee... - užsikirto Lėja, - aš... eee... tuoj grįšiu, - ir ji movė iš kambario
- Ehem... - krenkštelėjo Lukas ir nusišypsojo, - na, ko čia gėdintis? Jei jūs patinkat vienas kitam...
- Ką čia nusišneki?
- Aš, jūs gi jau kelias savaites....
- Ai, patylėk
Mija žinojo, kad Lėja su Tedu patinka vienas kitam, bet ji tik ramiai šypsojosi. Tedas numetė gitarą ir pakilo eiti.
- Ne ne, palauk ir mūsų!! - Lukas su Nora besijuokdami išbėgo paskui
Kambarys atrodo liko tuščias. Mija apsidairė. Fuck... čia dar stovėjo Markas. Jam rodos irgi buvo netikėta, likti tik su ja, todėl jis nusisuko ir palinko prie staliuko su akordais.
- Hmm... - pradėjo Mija, - prisimenu, tu irgi turi gitarą...
- Taip
Atsakė kažkaip šaltai. Jie jau seniai nesikalbėjo nuo to laiko, kai susitiko tamsoje. Ir Markas nuo tada su Mija elgėsi labai atšiauriai, o ji irgi nesiveržė bendrauti.
- Žinai, nesuprantu, ko mes pykstamės
- O mes pykstamės? - atsakė net neatsisukdamas
- O tai ne? Tiksliau, tu dėl kažko ant manęs pyksti...
- Nepykstu
- Nemeluok
Mija ir toliau žvelgė į jo nugarą, nes pats nesivargino atsisukti.
- Išeik, gerai? - pasakė
- Ką? - nustebo Mija
- Išeik
- Aš tau trugdau?
- Ne. Taip. Tiesiog nenoriu su tavimi būti
Mija jau gręžėsi, bet staiga sustojo.
- Bet kodėl?
- Tu nesupranti. Nenoriu tavęs matyti
- Kodėl? Kas tau nutiko? Aš jau maniau, mes viską išsiaiškinom, pamiršom tai, ką tau pasakiau. Aš nenorėjau, Markai... - ašaros vėl ėmė smaugti jai gerklę
- Prašau tavęs liautis ir išeiti
- Kodėl??
Jis taip staigiai atsisuko, ji net nespėjo sureaguoti, o Markas jau buvo šalia.Pasilenkė, suėmė pirštais už smakro ir pabučiavo. Bet taip švelniai, šiltai, kaip niekas kitas. Galbūt todėl, kad jis ir buvo tas, kurio bučinio ji visada troško.
- Nejau nesupranti? - tyliai pasakė atsitraukęs, - niekada nesupratai?
- Markai...
- O dabar išeik, - sušnabždėjo
Mija nejučiom suvirpėjo. Dar kelias sekundes žvelgė į jo akis, o tada apsisukusi pribėgo prie durų ir dingo.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-05, 19:44

Toliau raudonuok... kaip nuostabu ir romantiška... (shy)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-05, 20:00

Va dar viena šiandien šypt
O beliko tik penkios dalys.. ;]


.:Nauja tiesa:.

Ji sėdėjo ant lovos ir vartė dienoraštį. Lėjos nebuvo, ir šis vakaras buvo skirtas tik jai pačiai, dar labiau įsigilinti į tai, ko ieško, pagaliau suprasti, kas nutiko mamai, kas tai padarė. Dar atskleisti kelis praeities įvykius. Seniau Mija tinkamai Nesuprato Morilio dienoraščio. Dauguma įrašų jai nieko nereiškė, atrodė tušti žodžiai. Keisto, atsiskyrusio žmogaus mintys... Ji jau seniai prarado viltį rasti jo inicialus ir tai, kas ten slepiama. Pagaliau, juk dienoraštis rašytas pries penkiasdešimt metų, kas galėjo išlikti? Tačiau kiti dalykai jai pasitarnavo visai nemažai. Keliuose puslapuose vis šmesteldavo "B.P", ir Mija karštligiškai ieškojo ben menkiausios užuominos apie tai. Nuėmusi aplanką dar kartą pažvelgė į mažulytį žodelį - "Emilija", o tuomet padėjo šalin.
Morilis regėjo daugybę keistų dalykų kaip ir ji, nekalbant apie katiną, kažkas vaikščiodavo virš jo kambario, šnibždėdavo vardą pakampėse, tačiu jis visada rasdavo atsakymus. Kokius - nežinia, bet jam tai padaryti padėdavo vienas ir tas pats - "B.P". Kažkur netgi rašė :

"Nusprendžiau įsirengti palėpę. Jis daug daugiau atsako, kai būname kur nors aukštai".


Mija pakilo nuo lovos ir išėjusi iš kambario ėmė lipti laiptais aukštyn. Girgždantys laiptai jos visai nebebaugino. Čia buvo jos namas, jos praeities istorija, ir ji buvo pasiryžusi ją iš naujo atrasti.
Palėpė nebuvo pasikeitusi, tos pačios dulkės, tos pačios katino letenėlės, išraizgiusios sienas ir lubas, senas milžiniškas veidrodis, langas pastogėje, su keliomis nuplėštomis lentomis, daugybė rakandų. Atsisėdusi ant vienos iš dėžių Mija išsitraukė rutuliuką. Sukosi sidabriškos dujos, ir jis gulėjo delne lyg negyvas.
- B.P... - pasukiojo jį Mija, - B.P...
Nieko neįvyko. Kas per keistas daiktas.
Ji ėmė jį apžiūrinėti iš visų pusių, bet tai jau buvo tiek daug kartų matyta, tiek kartų apžiūrėta.
- B.P... - vėl pakartojo ji
Staiga rutuliukas sušilo. Pasidarė kone karštas, ir dujos ėmė suktis smarkiau. Vėl išniro lapukas. Bet tai buvo jau ne Melleus Maleficarum

"Mija" parašė jis

Mergina sustingo, tačiau greitai atsikvošėjo.

- Kas... kieno tu? - paklausė lyg lunatikė
Vėl sūkurys.

"Tavo" išryškėjo užrašas
Mija nusipurtė. Ji kalbasi su rutuliuku? Bet jau per daug buvo patyrusi, kad kuo nors netikėtų.
- Tu priklausei ir Moriliui?

"Taip"

Ar jis tau pasakojo, savo paslaptis?
Dujos sutirštėjo, bet užrašas vis dėl to iškilo.

"Taip"

Mijai užgniaužė kvapą.
- Ar papasakosi ir man?

Rutuliukas nebesikeitė. Sustojo vietoje ir tiek, bet neatšalo. Staiga dujos ėmė suktis beprotišku greičiu.

"Ne"

Mija sudrebėjo. Ją apėmė kažkos pyktis, ir ji siaubingai suspaudė rutuliuką. Šis ėmė kaisti.

"Burtų plaktukas" - švietė užrašas, - "Burtų plaktukas"! "Burtų plauktukas!" , Burtų plaktukas"!


Atrodo,Mijai vėl aptemo sąmonė.

"Mergaitė stovėjo priešais tetą Mari. Ši dar nebuvo tokia sunykusi ir susenusi, o akys švietė žydru mėliu.
- Imk, nebijok - rankose ištiesusi ji laikė krištolo rutuliuką
Mergaitė imti nenorėjo.
- Kas tai?
- Burtų plaktukas
- Burtų plaktukas... - sušnabždėjo mažoji Mija, - B.P...
- Taip, B.P
Ištiesusi ranką ji suėmė karštą rutuliuką ir suspaudė.
- Ką man reikia daryti? - paklausė tetos
Ši pasilenkė iš sušnabždėjo į ausį.
- Juk tu žinai...
Mergaitė patylėjo.
- Taip... žinau


Mijos skruostais ritosi ašaros. Tai štai kodėl mama nekentė Mari. Teta jai viską papasakojo, jau maža ji suprato, savo galią. Istorija vėl privalėjo kartotis.
Bet Mija nenorėjo apie nieką galvoti, jos skausmas atrodo buvo beribis, ir dabar ji pajuto, koks karštas rutuliukas suspaustas jos delne.

- Tu nieko nevertas! - suklykė ji, - nieko!

Visa jėga užsimojusi Mija metė rutuliuką į didyjį veidrodį. Aplink pažiro šukės. Daugybė mažų, spindinčių, aštrių kristalėlių pasklido ore ir skambėdami krito ant grindų. Mija stovėjo viduryje, prie sudaužyto veidrodžio, ir giliai kvėpavo. Tačiu žvilgsniui slystant duženomis jos širdis sustojo. Ir staiga ėmė dar greičiau, pasiutusiai plakti.
- Negali būti... - šušnibždėjo ji sau, - negali...
Netoliese, ten, kur veidrodis jungėsi su nedidele komoda papuošalams susidėti, tame tarpelyje, atrodo buvo išraižytos smulkios, nedidelės raidelės. Tiek daug reiškiančios raidelės...

"M.D".
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-05, 20:39

tik 5? (cry) o aš jau įsijaučiau į viską... bus gaila kai baigsis šypt šita dalis irgi laaaabai patiko (smile)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-06, 17:14

Dabar prasidės didžiosios nesamonės šios istorijos :]
Aš jau pati spėjau iš naujo įsijausti ;]]]


.:Palikimas:.

Mija stovėjo netikėdama savo akimis. Lyg iš tamsos iškilo kadaise skaityti žodžiai, Morilio dienoraštyje.

"Manau jis nieko neįtaria, o aš dar papildomai sunakinau beveik viską, kas buvo likę po tos nakties. Tai kas liko, paslėpiau kur visada, o kad nepamirščiau, peiliuku ant vidinės dalies išpjausčiau "MD" .

Laukti nebeuvo ko, ir pripuolusi ji ėmė apžiūrinėti inicialus, kurie visada buvo šalia. Ne kur kitur, tiesiog po akimis, o Mija visada galvojo, kad jis bus paslėpęs juos atokesnėje vietoje. Mažytės raidelės buvo išpjaustytos visai šalia komodos jungties su viedrodžiu, ir tame tarpelyje kažkas buvo įsprausta. Drebančiomis rankomis Mija ištraukė pluoštą pageltusių lapų.
Čia buvo galybė laiškų. Rašytų Morilio jaunystės metais, ir laiškai ne tik jo, bet ir kažkokios merginos Emilijos.


" Myliu tave, - rašė jis, - tikrai myliu. Žinai, norėčiau parašyti daug, bet manau, ir taip supranti."

Jos atsakymai irgi panašūs. Tačiau vėliau laiškai keitėsi.

"Tu mane žinai, ir aš niekada tau nemeluočiau. Man nepatinka tai, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kaip juos smerki. Ką reiškia tavo žodžiai apie tas visas pranašystes? Keitiesi... ir keitiesi labai stipriai. Vos per metus pavirtai visai kitu žmogumi. Nebeesi toks, kokį aš pažinojau.
Nepyk, negaliu tylėti.

Vis dar tavo Emilija"



Nenoriu, kad manęs bijotum. Pripažįstu, kartais nesivaldau, bet aš tau papasakosiu! Per tuos metus atradau tiek daug... Ak, Emilija. Kad tu žinotum, kaip trokštu papasakoti! Bet dar ne dabar. Nepeik manęs už tai, kad nemėgstu bendrauti su žmonėmis. Tikra mano draugystė galioja tik tau, ir tikiu, kad tai vertini. Viskas greit paaiškės.

Morilis"


Daugybė kitų laiškų buvo sulaistyti kažkokiu skysčiu. Rašalas kai kur išblukęs, bet net iš menkų nuptrupų galima suprasti, kas tuo metu dėjosi jų sielose.


"Negaliu. Vakare parke iš kažkur išniro tavo tėvas. Gal sekė mane? Pasakė, kad daugiau tau nei rašyčiau, nei kalbėčiausi. Kalbėjo rimtai, ir aš bijau. Bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl nebenoriu, kad mūsų bendravimas testusi. Pavargau nuo visko. Nuo tavo požiūrio į pasaulį, nuo žmonių replikų, kalbant apie Morilį Delbarak, nuo tavo "sunkios meilės". Taip, ji man labai sunki. Atleisk už viską. Daugiau nebegaliu.

Emilija"



"Apie ką tu kalbi? Palieki mane? Dėl žodžių? Dėl JŲ žodžių? Tu žinai, kaip jie manęs nekenčia, kaip vadina. Kodėl mano meilė tau sunki? Emilija, nekalbėk taip...


Mijos rankos virpėjo. Galbūt ne todėl, kad ji skaitė pačias asmeniškiausias giminaičio gyvenimo nuotrupas, bet dėl to, kad jautė - kažkas atsitiks.


"Sekmadienį atnešiu visus tavo laiškus. Nebenoriu jų daugiau laikyti. Nebenoriu prisiminimų. Aš tikiu, kad tu mane suprasi, ir tai ką patyrėm netaps našta ar slogučiu, kurį norisi nustumti.

Emilija"


Čia Morilio laiškai kažkai keistai pasikeitė.

"Gerai, aš viską supratau ir susitaikiau. Lauksiu tavęs ten pat, mūsų slaptavietėje, tačiau tau teks įlipti per langą (juk prisimeni tėvą). Tikiu, kad šis paskutinis mūsų susitikimas taps atgaiva širdžiai, ir tu niekada manęs neminėsi blogu žodžiu.

Morilis"


Ir viskas daugiau nieko. Tačiau Mijai pakėlus akis kambario grindys vėl susiūbavo, ir rodos apvirto.


Kambario viduryje klūpojo kažkoks vyras, juodais vešliais plaukais. Čia buvo ta pati palėpė, ir joje tvyrojo prieblanda. Jo skruostais ritosi ašaros, ir kapsėjo ant puošto spaudžiamų laiškų.
- Atleisk, Emilija, - šnabždėjo jis, - atleisk
Veidas rodės buvo perkreiptas beprotiško skausmo, ir visas jos siluetas krūpčiojo, karatomas smarkios raudos. Staiga jis pašoko, ir sugrūdo visus laiškus į tarpą tarp veidrodžio ir komodos, o šalia, kruopščiai ir rūpestingai išraižė dvi mažulytes raideles. "M.D".
Netoliese gulėjo juoda knygutė, atverstais puslapiais, ir jis pripiuolęs skubiai pakeverzojo.


"Dabar aš jau tikiu tuo, kas neįmanoma. Ar ir tu manai, kad man pamišimo fazė? Visi tap galvoja... bet tai ne aš, ne aš taip pasielgiau. Nežinau, kad nutiko tėvui, aš nežinau. Bet išsiaiškinau tiek, kiek dar niekas nebuvo sužinojęs. Aš priimu savo teisę, savo palikimą. Ar tu žinai, koks tikrasis mano palikimas? Tai jau buvo įrašyta seniai. Mano tikėjimas augo ne dienom, bet valandom. Ir aš grįžtu ten, kur turiu būti".

- Jie jį ras, - vėl šnabždėjo, - ras, ir pagalvos kad aš sutikau. Bet man nebereikia daugiau aukų.
Rodos kalbėjo sau, bet balsas virpėjo.
- Emilija... - vėl suvaitojo atsisukęs į veidrodį, - niekada, niekada sau neatleisiu...
Taip taręs kuo skubiausiai užvertė dienoraštį, įkišo į komodos stalčiuką ir uždarė. Dar kartą apsidairęs užsimetė ant pečių kažkokį juodą ryšulį, ir išėjo pro duris.



Grindys vėl sutavaravo, ir Mija atsipeikėjo klūpanti prie veidrodžio laikydama Morilio ašaromis sulaistytus laiškus. Tačiau dabar ji žinojo daug daugiau, negu prieš atsiversdama pirmąjį iš jų.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
dainuke1997
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 173
Age : 21
Miestas : Alytus
Registration date : 2008-07-07

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-06, 17:19

Wow............. O.O Labai patiko, o ypac ta dalis kur Markas buvo su
Mija vieni.. As noreciau kad jie butu pora (clap)
Kaip gaila kad liko tik penkios dalys (cry)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://zaliagele.blogas.lt
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-07, 19:14

Negi Morilis nužudė savo tėvą arba Emiliją? Viskas darosi įdomiau ir nesinori, kad baigtųsi viskas... (drovus)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-07, 20:18

O dėje taip... ir kaip jis tai padarė, bus atskleista likusiose keturiose dalyse.
Iki šiol buvo susidariusi tokia nuomonė, kad jis labai neigiamas personažas, tačiau paskutiniai žodžiai patvirtina, kad po Emilijos mirties jis atsivertė ir atsižadėjęs savo palikimo norėjo pabėgti, savo dienoraštyje palikdamas klaidingą įrašą, esą jį priima.
Na, manau ir pačios susipratote ;]]]


.:Parašas:.

Taip jai beklūpant, žvilgsnis užsikabino už paskutinės skiautės, dar likusios tarpelyje. Tačiau tai nebuvo laiškas. Tai buvo laikraščio iškarpa, atspausdinta prieš 50 metų.

"Prieš dvi dienas, t.y 1942-01-17, dingo devyniolikmetė Emilija Ediskorn. Vakare iššėjusi iš savo namų, iki dabar neatsirado, todėl paskelbta paiieška. Mergina niekam nenupasakojo, kur išeina ir kada grįš, todėl ką nors žinančius prašoma kuo skubiau pranešti".


Taigi... - galvojo Mija, - juk visklas aišku.
Dar kartą apžvelgdama palėpės sienas Mija pamažu apsiprato, kad ir su ne pačiais gražiausiais, bet jos giminės įvykiais. Morilis buvo uždaras, paslaptingas žmogus, nekenčiantis aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių. Išskyrus vieną - Emiliją. Bet ir ta pati, kaip paaiškėjo iš laiškų, norėjo jį palikti. Mija sudrebėjo. O kas buvo toliau, nesinorėjo galvoti, bet buvo aišku, kad šiame name tikrai buvo įvykdyta žmogžudystė. Su siaubu ji įsivaizdavo Emiliją, įlipančią į šią palėpę. Jos vaizduotė vis labiau įsisiūbuodavo, kad ir kaip mergina stengėsi tvardytis. Aišku buvo tik viena - Emilija namo daugiau tikrai nebegrįžo. Štai kodėl Mija mato visas tas vizijas... Dvasios kartais grįžta ten, kur gyveno, o ypač dažnai - kur mirė.

O kalbant apie Morilį, jis tik vėliau suprato, ką padaręs. Žinoma, atgaila nieko nebegalėjo pakeisti, tačiau kaiką jis sugebėjo padaryti. Iš visos istorijos galima suprasti, jį pabėgus (kaip kažkada pasakojo Mari) ir daugiau niekada nebegrįžus. Tačiau jis nors jis ir buvo kaltas dėl Emilijos mirties, bet apie savo tėvą nenutuokė nieko.

Mija suko ratus po palėpę.
- Jis atsisako savo palikimo... - kartojo, - savo palikimo... savo prigimtinės teisės..
Ką tai reiškia ji vis dar neturėjo jokio supratimo. Galiausiai vėl palinko prie veidrodžio šukių ir pakėlė krištolo rutuliuką. Tos pačios dujos... tas pats lapelis... Dar kartą pažvelgusi vėl įsidėjo į kišenę. Nebenorėjo čia likti. Žengė pro duris ir grįžo į savo kambarį. Atrodo taip seniai čia buvo... Dar Mija nusprendė paskutinį kartą apsilankyti ten, kur buvo patyrusi svarbiausią viziją - ant bėgių, ir gal pagaliau prisimins, kas nutiko jos mamai.
Ar aš išdavikė? - Vėl netikėtai nuskambėjo jos galvoje. Taip, dabar Mija jautė, ji prisimins.

Dar kartą apsidairė. Kambaryje rodos buvo ideali tvarka, kaip ne keista, tik ant grindų mėtėsi kelios knygos. Už lango jau buvo prie blanda, ir kambarys skendėjo tamsoje. Mergina pamažu ėmė rinkti knygas ir dėlioti ant stalo, dar paskendusi savo mintyse. Prisiminė Melrafą, tą senį iš sapno, savo parašą, žibančias akis, Mari pasakojimus, savo ieškojimus. Staiga pakėlė neįprastai sunkią knygą. Ir Mijos širdis apmirė antrą kartą per tą pačią dieną. Tai buvo ta pati knyga, kurią ji parsinešė iš bibliotekos tą vakarą, kartu su "Puolusių angelų tvirtove", bei "Dvasios slepiasi šešėlyje". Ta pati knyga, be jokio pavadinimo, tik su siaubinga freska pirmąjame puslapyje. "Karaliaus Saliamono ginčas su nakties demonu". Mijos rankos sudrebėjo. Juk tas kitas dvi knygas ji sudegino, o šitą vienintelę pamiršo. Būtent šitą. Ji vėl peržvelgė freską, o paskui pirmą kartą atsivertė puslapį. Čia buvo galybė parašų, tik visi baigdavosi ta pačia pavarde. Ir jie visi buvo raudoni lyg kraujas. Ji vertė lapus kaip paklaikusi, visiškai nesivaldydama, ir tarsi laukdama, kol išsipildys slapčiausios jos baimės. Paskutinis puslapis.... Melrafas... Morilio parašas... Knyga iškrito jai iš rankų, o paskutinis parašas vis dar švietė tamsoje.


"Mija Delbarak"
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-07, 20:35

Viskas... nebesugebu įvertinti šios dalies... nuostabu. labai laukiu, kada ji nueis ant bėgių 8)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-08, 18:54

.:Balsas:.

Ji daugiau nebenorėjo matyti tos knygos, tų parašų, nebenorėjo galvoti apie tai, kas ir taip buvo aišku. Štai, kas tas tikrasis palikimas, ta galia, persiduodanti per kelias kartas. Bet jai jos nereikia! Nereikia... Pagalvok - mąstė sau Mija, - pagalvok... tu elgeisi taip pat... tu išbėgai naktį į mišką... kaip Morilis, prieš daugelį metų. Vienas iš tėvų ėjo ieškoti, sutampa. Ir žuvo... O tu grįžai, kaip ir jis, tačiau nieko nebeprisimeni. Tau vaidenosi juodas katinas ant laipų, tu gabėjai kalbėti su B.P, tu niekinai kelis žmones net be priežasties, tu sapnaivai tą patį žmogų - Melrafą, tu pasirašei, kaip ir jis, savo krauju... Bet tu, kaip ir jis, to nenorėjai. Štai kodėl... - galvojo ji, - jį ir tave vadino taip pat. Ir Mija tyliai sau sušnabždėjo - "Išdavikė". Bet kas ? Kas dar žinojo Mijos istoriją be jos, komoje gulinčios Mari, ir seniai mirusio Morlio? Kas tai žino iki dabar? Mija išbėgo iš namų. Tas pats tamsus kelias į mišką, tie bruzgynai... bet ji jau nejautė jokios baimės, nesvarbu, kad braunasi viena per girią, kad aplink nė gyvos dvasios, o tamsa regis tirštėja vis labiau ir labiau. Jokie kiti dalykai nebebuvo svarbūs. Mija jau nebebijojo nei dėl savęs, nei dėl ko nors kito. Savanaudiška, bet tokioje būsenoje kiekvienas jaustų, jog artėja pamišimo fazė. -Ar ir tu manai, kad man pamišimo fazė? - kartojo sau Mija Morilio žodžius, ir rodos jautė tai, ką išgyveno jis, prieš daugelį metų, nes juos vienijo vienas kraujas, ir vienas palikimas.
Netoliese pasirodė bėgiai, ir nors buvo sunku įžiūrėti ji jautė, kas yra jau visai čia pat. Mija ėmė eiti išilgai palei metalinį griovį, kur sugriuvo jos gyvenimo dalis. Čia buvo taip tylu, taip šalta. Nakties danguje žibėjo baltos žvaigždės, rodos skleisdamos šaltą ir negyvą šviesą.
- Čia, - tarė ji sau, - čia
Mija atsisėdo ir užsimerkė. Atrodo nieko neįvyko. Tikrai, tas pats šaltis ir šlapios žolės kvapas. Ji jau norėjo atsistoti, bet regis išgirdo balsus. Ir jie buvo visai šalia.



"Mija šlaistėsi ant bėgių. Tuo pačiu ir juokėsi, ir tyčiojosi, bet niekaip nuo jų nenulipo.
- Prašau, nesielk taip, nulipk
Šalia ėjo kita, daug aukštesnė figūra, bet tos mažosios regis net prisibijojo.
- Mama, kodėl tu neateini? Bijai manęs? TU manęs bijai? O gal mano žvilgsnio?
- Mija! Nekvailiok, - bet jos balsas drebėjo, - ko čia atbėgai? Einam atgal
- Neisiu. O tau nereikėjo manęs sekti
- Nekalbėk taip su savo motina!
Abi trumpam nutilo. Tada vėl Mijos balsas.
- Ateik, nebijok
- Duok ranką ir nulipk. Grįšim
- Ne! Negrįšiu!
Atrodo Mijos mama nesusigaudė, ką daryti, ir kažkodėl paniškai bijojo dukros. Tik kodėl? O Mija tiesiog siautėjo. Piktai juokėsi, bėgiojo ant bėgių, atrodė kaip išprotėjusi. Staiga tolumoje pasigirdo traukinio ūžimas.
- Mija! Traukis nuo bėgių! - suriko išsigandęs balsas
Bet ši tik sustingo. Stovėjo ko nejudėdama, ir neištarė nė žodžio.
- Paskutinį kartą sakau. Nulipk
- Žiūrėk... - tarė Mija tyliu balsu, - kokios šviesos...
Jas jau beveik apakino tarukinio žibintai.
- Mija!
Be galo stiprus smūgis parbloškė mergaitę ant žemės, ir ji nusirito šlaitu žemyn. Pajuto šlaipios žolės kvapą, skruostu šaltą žemę. Jos motina jau buvo po traukiniu, katik iš ten ištraukusi savo dukrą. O Mija regis atsipeikėjo, išsivadavo iš klaikaus transo.
- Ne! - suriko, - ne!
Daugiau nebegalėjo ištarti nieko. Neteko samonės.


Mija verkė. Verkė siaubingai, klūpėdama ant tokios pat šlapios žolės, kaip ir prieš daugybę metų, kai atsitiko toji nelaimė. Ir tai nebuvo jokia žmogžudystė, arbai tai ji pati pasmerkė savo motiną mirti. - Nereikėjo jai manęs stumti iš po traukinio... - galvojo sau, - jau verčiau būčiau mirusi. Ir ta mintis buvo tokia siaubinga, kad varė ją iš proto, ir vertė siaubingai kankintis prisiminus kiekvieną smulkmeną. Tačiau ji greitai nutilo. Žeme vėl vilkosi tas pats sunkus apsiaustas, kaip ir tada, prie jos namo, kurį girdėjo Nora. Kažkas vėl slinko taip klastingai ir tyliai, regis norėdamas padaryti kažką pikta. Ir tada keistas, bet labai pažįstamas balsas ištarė.

- Žinojau, kad čia sugrįši.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-08, 19:03

OMG... labai laukiu kitos dalies. Nežmoniškai laukiu... nerealiai įsijaučiau :shok:
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
dainuke1997
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 173
Age : 21
Miestas : Alytus
Registration date : 2008-07-07

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-09, 14:43

Aš taip pat............... (omg)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://zaliagele.blogas.lt
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-09, 21:10

Čia jau nuvažiavau į pievas, bet ne esmė ;)

.:Tai, ko ji nežinojo:.

Pagaliau žmogus priartėjo, ir Mija galėjo pažvelgti į jo veidą.
- Tu? - aiktelėjo
- Aš, - išsisiepė Eilina
Ji vėl buvo su savo juoduoju apsiaustu ir žvelgė į ant bėgių stovinčią Miją. O ši nežinojo, ką pasakyti. Eilina atsistojo už kelių žingsnių ir įsmeigė savo akis.
- Ar turi B.P? - keistai, tačiau su jauduliu paklausė
Mijai apšalo smegenys.
- Iš kur tu žinai?
- Oj, aš daug ką žinau. Gal net daugiau už tave
Abi stovėjo ir varstė viena kitą akimis, kol Eilina neatlaikiusi žvilgsnio nusisuko.
- Aš juk irgi tokį turiu, - ji iškėlė labai panašų rutuliuką, tik jis nebuvo toks šviesus ir skaidrus kaip Mijos. Jis buvo visiškai juodas, o jame raudonos raidės rašė "Eilina". - O tu ir nesupratai
- Iš kur aš galėjau suprasti?
Eilina kalbėjo vis tyliau ir tyliau.
- Tau reikėjo pasilikti "senųjų laikų raganavimus". Kam sudeginai? Ten būtum daug apie mus sužinojusi. Mes gebam sukelti lietų, krušą, audras, marinti gyvulius, daryti visokių nelaimių žmonių giminei, tačiau kiekvienas turim ir indvidualią galią. Taip, tu esi viena iš mūsų, kaip ir aš
Mija nenorėjo klausyti.
- Ko čia atėjai? Kalbėti man nesamonių? Ir be tavęs jų parisiklausau
- O tu juk nebandei, tiesa? Kur tu bandysi... juk tu, kaip ir tas tavo dėdė - tokie patys. Išdavikai...
Staiga Mijos galvoje kažkas klenktelėjo.
- Tai buvai tu! - Staiga ištarė ji - Tu! Tu palikai tą užrašą ant sienos, tu metei tą akmenį, tu... tu bandei pavogti dienoraštį!
- Bandžiau sužinoti, kiek tu išsiaiškinusi, - vyptelėjo Eilina
- Va kodėl... - sušnabždėjo Mija. dar Lėja jai buvo pasakojusi, jog Eilina su niekuo nebendrauja. Ir kai pasakė, jog pati priėjo susipažinti, negalėjo patikėti. "Matyt tu jai tikai kaip niekas kitas... Eilina buvo tokia pat uždara kaip ir Morilis, bet apie Miją ji žinojo.
- Iš kur tu... - pradėjo Mija, bet Eilina nutraukė
- Žinojau. Mari papasakojo. O taip... ji norėjo, kad priklausytum mums. Žinojau, kad atvyksi. Tik nežinojau, kad būsi IšdavikėMija įsiuto. Kokia akla ji buvo, kiek praleido pro akis... Bet daugiau to nebus.
- Pasitrauk, - ramiai pasakė, - nenoriu nieko klausyti. Atstok nuo manęs, - ir jau norėjo žengti, bet Eilina užtvėrė kelią
- Niekur neisi. Jei atsisakai savo dovanos, vadinasi iš vis neesi verta vaikščioti šia žeme
- Ką tu nusišneki? Dink nuo kelio
Staiga aplink siaubigai sutemo. Tamsa tapo tokia tiršta, kad užgęso žvaigždės, nutilo miškas, dingo visi vaizdiniai ir garsai. Išskyrus Eilinos balsą.
- Matai, ką aš moku? Tai mano indvidualus gebėjimas. O tavo? Vargu, ar žinai, ir greičiausiai niekada nesužinosi
O Mija nežinojo, ką atsakyti. Visas protas tik ir rėkė, kad tai yra nesamonė, kažkas už logikos bei realaus pasaulio ribų, tačiau ta tamsa lyg šaldė ją. Tikrų tikriausia Eilinos tamsa.
- Žinai, norėčiau pamatyti tavo netekusį žado veidą, kad ir paskutinį kartą
Tamsa užgęso, vėl įsižiebė žvaigždės. Eilina įsmeigė savo žydras akis, į juodąsias Mijos. Ir tą akimirką kažkas pasikeitė.
Akių kontaktas tarsi nustūmė viską šalin, ir Mija savo kūnu pajuto Eilinos baimę. Ši nė nesujudėjo, tik kvailai spoksojo į Miją, o ši - atvirkščiai, pasijuto daug geriau.
- Ką tu darai? - galvoje sukliko Eilinos balsas, nors ji nė nesujudino lūpų, - ką tu darai? Paleisk mane!
Ir Mijai pamažu ėmė rastis supratimas. Eilna bejėgė vien nuo jos žvilgnio. Negi tai ir yra indviduali Mijos jėga? - Telekinezė... - ištarė ji sau, - ir aš esu mediumas.
Mija jautė, kaip Eilinos baimės auga.
- Paleisk mane! - vėl sukliko Eilinos balsas, nors kūnas nejudėjo, - kokį velnią čia užleidai?
- Ne, nepaleisiu
Mija visu kūnu jautė, jog gali įsakinėti Eilinai. Ne, ne mintims ar protui, bet jos kūnas visiškai priklausė Mijai. Štai kodėl žmonės vengdavo jos žvilgsnio arba greitai nuleisdavo akis. Tai kažkaip nesamoningai spinduliavo iš jos pačios.
- Padėk rutuliuką, - įsakė Mija
Eilina ėmė muistytis. Ne kūnu, kuris stovėjo sustingęs lyg akmuo, bet siela. Priešinosi siaubingai, ir Mija tai jautė, taičiau tuo pačiu ir žinojo, kad ištrūkti nėra nei mažiausios vilties.
- Pasakiau padėk
Dar kelios kovos sekundės, ir bejėgiai pirštai atsigniaužė. Juodasis rutuliukas dunkstelėjo ant žolės. Eilinos akys buvo sklidinos siaubo, bet patraukti žvilgsnio ji nesugebėjo.
- Kodėl tu taip elgiesi? - Mijos galvoje skambėjo balsas, - juk mes galime tiek padaryti. Ką tu pasieksi, sužlugdydama tiek mane, tiek save?
- Nesužlugdysiu, tik užbaigsiu tą kvailystę, apie kurią man kalbėjai
- Tada bent mane paleisk! Aš neišsižadėsiu! Niekada! O tu daryk ką nori...
- Ak taip... - nusišypsojo Mija, - aš tave paleidžiu, o tada draugiškai apsikabinam ir einam namučio?

Eilina atsakyti nespėjo, kažkur tolumoje pasigirdo traukinio ūžimas, ir Mija pasielgė labai kvailai. Beprotiškai kvailai, bet tokie jau tie žmogiški instinktai. Jeigu ji nebūtų stovėjusi ant kelio, gal to ir nebūtų nutikę, bet Mija staiga atsisuko ton pusėn, iš kurios sklido ūžimas. Akių kontaktas nutrūko.
Eilina nelaukė. Nespėjus nei mirktelėti viską vėl užgožė tiršta tamsa, užtemdydama net traukinio žinbintus, ir didelis smūgis parbloškė Mija, šalia jau aidint traukiniui. Viską užgožė jo ūžimas, ir tamsa pamažu dingo. Danguje vėl ėmė žiebtis žvaigždės, sklautas pragiedrėjo. O šalia bėgių gulėjo krištolo rutuliukas. Tačiau jis jau nebebuvo toks šviesus, jame jau nebesisuko sidabriškos dujos ar lapelis. Jis tebuvo paprastas stiklo gabalas. Šaltas ir nebegyvas.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-09, 21:47

Nenuvažiavai į jokias pievas šypt patiko... bet juk čia ne paskutinė dalis?..
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-10, 15:47

.:Šviesos magija:.

Markas sėdėjo ant laiptų ir rūkė. Šiaip jis niekada to nedarydavo, ir net negalvojo kada pradėsiąs, net ir dabar jo manymu dar nepradėjo. Tiesiog šiandien labai reikėjo. Laiptai leidosi tiesiai iš jo kambario į vidinį kiemą, todėl jam patikdavo čia sėdėti, kadangi jo nepasiekdavo žmonių žvilgniai, gatvės triukšmas ir kitokie nepageidaujami reiškiniai, čia jis būdavo visiškai vienas. Nežinia, ką galvojo žvelgdamas į birželio saulės nuauksintas obelis bei rausvą dangų, bet tos mintys nebuvo tokios pat šiltos ir šviesios kaip ir ši vėlyva vasaros popietė.
Pagaliau užgesinęs nuorūką į cementines plyteles pakilo ir grįžo į savo kambarį, kur gulėjo gitara ir daugybė kitų daiktų. Užuolaidos buvo tik pusiau atitrauktos, ir jis ne iš karto pastebėjo prie durų stovint tamsią figūrą. Tik jai truputį krustelėjus pakėlė akis.
- Mija?
Ji švelniai šyptelėjo.
- Labas
Marko veidą akimirką nušvietė šypsena.
- Sugrįžai?
- Taip. Atsisveikinti
Tik dabar jis pastebėjo šalia stovint nedidelį juodą lagaminą. Mija stovėjo ir žvelgė į tą, kurį vientelį šiandien norėjo matyti. Ji jam nepasakos, kaip vėl atsikėlė nuo žemės, antrą kartą per savo gyvenimą nusiridenusi nuo tos pačios kalvos. Keisti atsitiktinumai, bet Eilina, apakinta pykčio ir vėl užleidusi savo tamsą nepastebėjo, jog Mija ir taip stovėjo ant bėgių, todėl šis jos stumtelėjimas Miją ne pražudė, o atvirkščiai - išgelbėjo. Dabar greičiausiai jau rado Eilinos kūną, bet Mija apie tai nebegalvojo. Grįžus namo juodoji knyga buvo visiškai švari, jokių parašų, jokios freskos, tik balti lapai... Ir krištolo rutuliukas viasiškai tuščias. Paprastas, dekoratyvinis papuošlas, reiks į vazoną padėti. Taigi, Mijos dovana ją paliko. Viskas, nieko nebėra, jos atsisakymas buvo išgirstas. Mija nebematys keistų vizijų, jos žvilgsnis jau nieko nebesustingdys. Na, nebent vieną, nes Markas atrodė pritrenktas.
- Tu... išvažiuoji?
- Taip... - pasimuistė ši, - matai... skambino tėtis, - ji trumpam nutilo, - Mari mirė
Markas patylėjo.
- Užjaučiu
- Ačiū
Jie žiūrėjo vienas į kitą tokiais keistasi žvilgsniais, kokiais žiūri žmonės, norėdami, jog tas akių kontaktas niekada nenutrūktų. Lyg jie nekada vienas į kitą neatsižiūrėtų, ir stengtusi tą akimirką pratęsti kuo ilgiau. Pagaliau Mija nuleido akis. Markas tylėjo, bet vėliau nesusitvardė ir paklausė to, ko buvo sau prisiekęs niekada jos neklaus.
- O tu sugrįši?
Mijos veidą nušvietė nažymi šypsenėlė.
- Matai, pagal testamentą aš esu vienitelė paveldėtoja. Namas dabar priklauso man, todėl manau, kad taip. Sugrįšiu
Jis nebežinojo ko klausti, bet karštligiškai galvojo ką kalbėti, nes norėjo ją išlaikyti kuo ilgiau.
- O su kitais jau atsisveikinai?
- Ne, bus dar to laiko...
Abu sustingo. Taip nesamoningai ji pasakė, kad jis jai yra svarbus. Kad ji tik su juo vieninteliu ateina atsisveikinti, ir ore tvyrojo laukimo būsena. Markas norėjo atsakyti taip pat, bet stigo žodžių kaip tai padaryti, o Mija gavojo. - Na gi, - mąstė, - juk jis tau pasakė, parodė savo jausmus. O tu? Na gi, sakyk... Bet žodžių stigo jiems abiems, todėl tyla pasidarė nebepakenčiama.
- Aš jau eisiu, - skubiai ištarė Mija ir apsisukusi vėl pajudėjo link durų. Ir čia pasitaikė kliūtis - stalo kampas. O ant jo, jau seniai pamirštas gylėjo juodas aparatėlis. Tas pats aparatėlis, iš Marko kišenės. Mija netyčia jį užkliudė, ir jis antrą kartą bumptelėjo ant grindų. Vėl tas supypsėjimas. Abu, stovintys kambaryje tarsi suakmenėjo, kai iš aparatėlio ėmė sklisti gitaros akordai, ir Mija juos pažino. Juk tai ji grojo tuos akordus, kažkada, tamsoje. Taip, ir ji žinojo, ką tuomet pasakė, niekam negirdint. Ir tai dabar vėl sklido iš Marko diktofono. - Reikia pakelti, reikia išjungti - karštligiškai galvojo ji muzikai vis garsėjant ir garsėjant. Bet negalėjo, tiesiog negalėjo. Lėtai atsisukusi pažvelgė į Marką. Tas stovėjo ir klausėsi. Mijos širdis nusiritos į kulnus, ir paskui vėl lėtai sugrįžo. Ta muzika, ta magiška muzika... Markas priėjo ir paėmė jos ranką, aidint žodžiams, kurie tapo pačiu tikriausiu prisipažinimu, kadangi joje vis dar ruseno dalelė magijos. Tai šviesos magija.
O iš diktofono, kaip kadaise vėl liejosi Mijos žodžiai ir tirpo tamsoje.


„I searched for you under the rocks and I didn't find you , In the cold morning and in the night I searched for you, until going crazy. But you came into my life like a light, healing the wounds of my heart, and making me feel alive again..."

THE END~





Na dabar tai jau tikrai viskas ;) Ačiū jums, kad skaitėte, ir tikiuosi supratote, o man labai patiko, vėl iš naujo viską išgyventi. Žodžiu, didelis DĖKUI ;]]]]
Viliuosi nebuvo nuobodu, ir ši istorija įtraukė bei privertė paspėlioti ;)))))

By MissRomance <3
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-10, 16:20

Labai patiko pabaiga.... Ir išvis tavo pasakojimas/knyga mane pakerėjo. Linkiu tau tęsti rašytojos karjerą (smile)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
MissRomance
Naujas Talentas
Naujas Talentas
avatar

Pranešimų skaičius : 99
Miestas : Sudužusių svajonių miestas
Registration date : 2008-07-28

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-11, 18:29

Dėkui, gal dar įdėsiu kitą kūrinuką, jei nenusibos skaitytyti ;]]]

O šitą mano temą RAKINKIT!
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
susivelusi
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 149
Age : 23
Miestas : šilalė
Registration date : 2008-07-23

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-11, 19:22

Įdėk kita kūrinuką, lauksiu (smile)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
dainuke1997
Mažasis kūrėjas
Mažasis kūrėjas
avatar

Pranešimų skaičius : 173
Age : 21
Miestas : Alytus
Registration date : 2008-07-07

RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   2008-09-12, 13:30

Patiko tai nezmoniskai....
Gaila kad jau pabaiga (:/)
Labai noreciau antros dalies....
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://zaliagele.blogas.lt
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: [Pamiršta vasara]*   

Atgal į viršų Go down
 
[Pamiršta vasara]*
Atgal į viršų 
Puslapis 45Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Kūrybos kampelis :: Kūryba :: Raštų stalčius-
Pereiti į: